psichologė Vaida Jasiulevičienė
Savipagalbos bei paramos grupės
Savipagalbos grupės
Vienas iš galimų psichologinės pagalbos būdų yra savipagalbos grupės (angl. self-help groups). Toks pavadinimas gana gerai atskleidžia jų esmę. Savipagalba – tai kai grupės nariai padeda patys sau. Tokiose grupėse, priešingai nei grupinėje psichoterapijoje, nėra grupę vedančio profesionalo. Nors žinoma yra ir išimčių - savipagalbos grupė gali turėti koordinuojantį specialistą, arba specialistą, kuris tik padeda grupei įsivažiuoti, o vėliau palieka ją dirbti savarankiškai.
Savipagalbos grupės yra atviros, visiems prieinamos ir skirtos praktiškai bet kokia liga sergantiems ar turintiems bet kokių problemų žmonėms. Literatūroje aprašomos savipagalbos grupės sergantiems širdies ir kraujagyslių susirgimais, bronchine astma, diabetu, vėžiu, reumatoidiniu artritu, virškinamojo trakto ligomis, alkoholizmu, AIDS, epilepsija, valgymo sutrikimais, psichikos ligomis, patyrusiems seksualinį ar kitokį smurtą, išėjusiems į pensiją, netekusiems sutuoktinio ar vaiko ir t.t. (Kočiūnas, 1998).
R. Kočiūnas (1998) taip aprašo šiose grupėse vykstantį procesą: „Savipagalbos grupėse dažniausiai keičiamasi gyvenimo patirtimi, gyvenimo istorijomis ir, svarbiausia, siekiama įsijausti į vienas kito sunkumus. Būdami vienos nelaimės broliai ir seserys, dalyviai tiesiog kalba apie save, klausosi vienas kito, patarinėja. Visa tai atliekama su atjautos nuostata, siekiant kartu nugalėti iškylančias problemas ar sunkumus, laikantis kartu nelengvoje kasdienybėje“.
Pasidalinus savo patirtimi, grupės nariai pamato, kad jie nėra vieninteliai susidūrę su tokia problema. Taip pajaučiamas bendrumas, o tarpusavio kontaktai skatina viltį. Be to, dalyvaudami savipagalbos grupėje žmonės yra ne tik pagalbos gavėjai, bet kartu ir pagalbininkai kitiems. Galėjimas padėti kitam ir reikalingumo jausmas kelia savivertę. Padėti kitiems – reiškia padėti ir pačiam sau (Kočiūnas, 1998).
Žmonės, dalyvaujantys savipagalbos grupėse sulaukia teigiamų rezultatų. Jie grupes vertina ir teigia, kad pagerėjo susidorojimas su liga bei jų gerovė, pagerėjo žinios apie jų būseną, ir sumažėjo poreikis naudotis kitomis sveikatos priežiūros priemonėmis (Yalom, Leszcz, 2005). Svarbu paminėti, kad šios grupės efektyviai padeda žmonėms priimti ir normalizuoti juos ištikusią negerovę. Taigi akivaizdu, kad tarpusavio parama bei supratimas iš tiesų turi gydančios galios. Telieka tik atrasti drąsos tuo pasinaudoti.
Paramos grupės
Dar vienas psichologinės pagalbos būdas yra paramos grupės. Paramos grupės daug kuo panašios į savipagalbos grupes, tačiau jų darbe daugiau yra bendros veiklos organizavimo nei keitimosi asmeniniais išgyvenimais (Kočiūnas, 1998). Be to, tokias grupes veda profesionalai.
Pasak R. Kočiūno (1998), dalyvių poreikis vienytis problemų panašumo pagrindu čia panaudojamas keitimuisi informacija apie tai, kaip efektyviau organizuoti savo gyvenimą sergant, išgyvenant izoliaciją, emocines problemas, gyvenimo krizes. Tokiu būdu paramos grupėse ne tik pasidalinama jausmais, bet ir vykdomas psichologinis švietimas.
Šiais laikais vis populiaresnės darosi internetinės paramos grupės - kai panašias problemas turintys žmonės susirenka internetinėje erdvėje. Tai gali būti realaus laiko grupės arba diskusijos, kuriose savo žinutę ar komentarą galima palikti bet kada.
Šios grupės vis dar tebėra vystymosi stadijoje, todėl konkrečią jų formą nusakyti sunku. Jų trukmė priklauso nuo dalyvių poreikių. Vadovavimas grupei taip pat gali būti įvairus – grupė gali turėti aktyvų vadovą, arba tik koordinatorių. Kartais internetinės grupės iš viso neturi vadovų.
Atlikus tyrimus buvo nustatyta, jog internetinės paramos grupės turi nemažai pranašumų. I. D. Yalom ir M. Leszcz (2005) teigia, kad jos labai patogios žmonėms, kurie dėl geografinio atstumo, fizinės negalios ar silpnumo negali dalyvauti akis-į-akį vykstančiose savipagalbos grupėse. Be to, šie autoriai mini, kad internetinės paramos grupės yra ypač tinkamos žmonėms su stigmatizuojančiais negalavimais ar socialiniu nerimu, kuriems anonimiškumas yra labai svarbus. Kita vertus juk internetinės paramos grupės gali būti kaip lieptelis prieš neriant į rimtesnes psichologines grupes. Be to, tokios paramos grupės yra lengvai prieinamos visą parą.
Buvo apklausti ir konkrečiomis ligomis sergantys internetinių paramos grupių dalyviai. Pavyzdžiui, krūties vėžiu sergančios moterys. Nustatyta, kad tokios grupės sumažina depresiją, su vėžiu susijusį stresą bei reakcijas į skausmą (Yalom, Leszcz, 2005).
Nepaisant tokių paramos grupių privalumų I. D. Yalom ir M. Leszcz (2005) nurodo ir kelis trūkumus, iš esmės kylančius dėl internetinės erdvės. Tokiose grupėse niekas neatsako už visišką saugumo bei patikimumo garantavimą. Taip pat nėra kaip apsisaugoti nuo fiktyvių istorijų pateikimo bei netikslių žinučių. Be to, bendraujant internetu yra prarandamas labai svarbus neverbalinis informacijos šaltinis – veido išraiškos, kūno kalba.
Matome, kad psichologinės pagalbos būdai turi tiek pliusų, tiek minusų. Kiekvienas turėtų atsižvelgti į savo individualius poreikius ir pagal tai pasirinkti sau tinkamą pagalbos būdą. Svarbu nebijoti išbandyti kažką naujo. Juk kartais taip gera pabūti panašių į mus būryje ir kartu pasisemti stiprybės.
Naudota literatūra:
- Yalom I.D., Leszcz M. The theory and practice of group psychotherapy, 5th edition, New York, Basic Books, 2005.
- Kočiūnas R. Psichoterapinės grupės: teorija ir praktika, Vilniaus universiteto leidykla, 1998.