psichologė Vaida Jasiulevičienė
Esė apie Kitus
Ką daryti, kai visu savo kūnu jauti, jog laikas vis labiau juda į pabaigą? Taip bauginančiai... Tiek daug visko galvoje... Kaip visa tai pakelti? Tą baimę, skausmą, nežinomybę, nerimą..? Kada žmogus tampa pajėgus pakelti tokius išbandymus? Visgi žmogus yra labai stipri būtybė, gebanti nepalūžti net ir per pačias sunkiausias gyvenimo audras. Tarsi turėtų stebuklingas kišenes, kurių kampeliuose vis ima ir atsiranda koks trupinėlis stiprybės. Dar vienai dienai. Greičiausiai tai individualiai atrasta savo išgyvenimų prasmė vis patrupina tos stiprybės į mūsų kišenės. Būtent - gyvenimo sunkumus pakelti galime tada, kai jie įgyja prasmę. Žinoma, ne visada lengva tą prasmę atrasti. Be to, ir pati prasmė gali būti labai įvairi. Vieni prasmę atranda pamatydami dar vieną nuostabų saulės spindulį, dar kartą išvysdami gamtos grožį, kiti prasmę atranda pervertinę savo gyvenimą ir vertybes, dar kiti – matydami vaiko šypseną... Prasmė labai individuali. Ją gali suteikti tiek labai maži, tiek labai dideli dalykai. Su plakančiom širdelėm arba tvirtom šaknim. Apčiuopiami, arba ne. Prasmės savo išgyvenimuose atradimas gali pakeisti mus pačius, suteikti taip trokštą ramybę. Vis dėl to, manau, kad išgyvenant susidūrimą su nepakeliamais sunkumais ir ieškant tame prasmės, nepaprastai svarbūs yra mūsų artimi žmonės. Kiti. Buvimas kartu, nuoširdumas, ramus kalbėjimas, pasidalinimas jausmais, raginimas kartu tyrinėti baimę – visa tai taip paprasta, bet kartu ir taip ypatinga. Tai lyg mostas pasakų lazdelė. Kada mažos stebuklingos dulkelės nusėda ant artimų širdžių, tik dar labiau jas suvienodindamos ir suartindamos bendrame patyrime. „Vienišas aš ištirpsta mes“ (Yalom, 2008). Kiti yra ypatingi. Pats jų buvimas šalia yra didžiausia dovana, kurią jie gali padovanoti bet kuriam su mirtimi susidūrusiam žmogui (Yalom, 2008). Kiti leidžia mums save įprasminti. Jiems galime perduoti savo patirtį, išmintį, vertybes, skirti savo darbus, ir taip dar ilgai išlikti jų atmintyje bei širdyse. Tai guodžia. Žymus egzistencinės psichologijos atstovas I. D. Yalom tai vadina ratilais – kai mūsų patirtis lyg vilnijančios bangelės vandens paviršiuje sklinda ir nejučiomis paliečia visa, kas aplinkui. Pasak jo (2008), ratilų idėja įgyja daug didesnę galią esant artimiems santykiams, kai žmogus iš pirmų lūpų sužino, kuo jo gyvenimas buvo naudingas kitiems.
Net kai mirtis alsuoja tiesiai tau į ausį, neesi visiškai bejėgis ir vien tik „gaunantis“. Tiesa yra tokia - ne tik Kiti mums reikalingi, bet ir mes esame reikalingi Kitiems. Juk, kaip sakė Ė.Fromas (1992), „viena ranka nesukelia plojimo be kitos“.
Susidūręs su mirtimi tampi išmintingesnis. Gali pasidalinti savo patyrimu, savo jausmais. Gali duoti pavyzdį, kaip tvarkytis tokioje nelengvoje situacijoje. Gali perduoti tau atsiskleidusias vertybes, kurios taip neretai pamirštamos lyg užsisukus savo voveriškame ratelyje... Gali parodyti, koks gilus yra švelnus balsas, duobutės lūpų kampeliuose, koks saldus vaiko prisilietimas, kaip kvepia mamos plaukai, kiek reiškia raukšlelės tėčio akių kampučiuose arba draugės neiškilęs vakarykštis obuolių pyragas... Gali parodyti koks grožis slypi žvirbliuko tarškėjime, šerkšnotose uogose, parko pievelėje... Gali padovanoti artumą, išmintį, pamoką, prasmę, vertybę. Ir čia svarbiausia ne Kitų padėka už tavo dovanas. Svarbiausia yra žinia, lyg bangelėmis vilnijanti iš Kitų: „Tu man daug davei. Tai mane pakeitė ir praturtino, ir tai perduosiu kitiems“ (Yalom, 2008). Kiti yra ypatingi. Kartu galime ploti net pačiomis sunkiausiomis akimirkomis. Branginkim Kitus. Patys būkim Kitais.
Vaida Jasiulevičienė
1. Yalom. I. D. Žiūrėti į saulę. Kaunas, Žmogaus psichologijos studija, 2008.
2. Fromas Ė. Menas mylėti. Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1992.