Sveiki, esu Mindaugas Sakalauskas ir noriu papasakot savo istoriją. Gimiau Alytuje, gyvenau įprastai niekuo neišsiskyriau nuo kitų. Viskas pasikeitė vos sulaukus 19 metų. Pajutau skausmus kairėje kojoje, pirma mintis, kad tai  nieko rimto, tik sumušimas sporto metu. Prabėgo kelios savaitės skausmas nerimo tik stiprėjo. Kreipiausi į Alytaus gydytojus, padarę nuotraukas nustatė kad kaule yra 2cm pločio cista, neturėjau supratimo kas tai yra, todėl pirmas klausimas kurį iškėliau: ar tai ne vėžys?

Daktarai mane patikino kad cista  ne vėžys, tai kažkokia ertme susidariusiu kaule ir dabar daryti nieko nereikia nes vienintelė išeitis operacija. Išgirdęs žodį operacija bučiau padaręs viską kad jos išvengti, todėl džiaugiausi daktaro nurodymais, kad reiktų pasirodyti po trijų mėnesių pažiūrėti ar nieks nekinta, o iki to laiko tepti įprastais, visiem gerais žinomais tepalais.. Prabėgus kelioms savaitėms skausmas nemažėjo, todėl kreipiausi pas kitą daktarą, jis nusiuntė pasidaryti kojos nuotraukas, jo žodžiai buvo tokie: „matau kažkokią ligą, tik negaliu pasakyt kokią“ ligos ieškojimai tesėsi toliau. Ta pačia dieną buvo atlikta Kompiuterinė tomografija, tačiau po jos daktarai nieko nepasakė, nežinau ar dar nebuvo užtikrinti ar nenorėjo gąsdinti. Kita dieną užregistravo dar vienam tyrimui – magnetiniam rezonansui. Gavus tyrimų atsakymus skubėjau pas siuntusį daktarą, laukiau prie kabineto. Iš voko kur buvo tyrimu atsakymai išėmiau viena išrašą ( geriau būčiau ten jo neėmęs) pamačiau paryškintus žodžius Navikas 10cm ! Išpylė prakaitas, pasidarė silpna pirma mintis - aš mirsiu! Gydytojas iškart išrašė siuntimą i Vilniaus Greitosios Pagalbos Ligoninę. Kiek pamenu, tai buvo penktadienis, todėl teko laukti pirmadienio, kad galėčiau vykti į Vilnių. Tas savaitgalis, turbūt buvo pats ilgiausias per visą gyvenimą. Dvi bemiegės naktys ir aš jau Vilniuje. Vilniaus greitosios pagalbos Ligoninėje pakliuvau pas gydytoją Profesorių Porvanecką, kuris apžiūrėjęs, užregistravo biopsijai, kurią paėmė gyd. Kurtinaitis ir tuomet paaiškėjo diagnozė- osteosarkoma (kaulų vėžys). Vėliau teko važiuoti į Santariškių klinikas Onkologijos- chemoterapijos skyrių .Ten mane priėmė gyd. J. Korsakas, išgirdęs, kad šeimoje buvę ir daugiau vežinių susirgimų užrašė Genetiko konsultacijai tai pat paaiškino gydymo etapus. Genetikas apklausė kiek šeimoj yra sirgusių vėžiu ir piešė genetinį medį kažkas panašaus kaip mokykloj per biologijos pamokas taip pat paėmė kraujo tyrimus po kurių paaiškėjo, kad turiu Li-Fraumeni sindromą (tai, kai negaminamas kažkoks baltymas ,kuris saugo nuo vežinių susirgimų, jei pats gerai supratau) .Po kelių dienų jau gulėjau Onkologijos Chemoterapijos skyriuje kur leido pirmąją chemiją, kuri nebuvo ypatingai maloni (švelniai tariant)
Mano chemoterapijų ciklas buvo toks keturios dienos ligoninėje,  trys namie,  po trečios savaitės gaudavau 10 dienu  poilsio, tai būdavo didžiausias malonumas. Grįžęs namo kritau ir lūžo kairė koja todėl menkai pailsėjus teko važiuoti pas gyd. Kurtinaitį operuotis. Pagulėjus savaitę ligoninėje išrašė namo, menka paguoda, bet bent pailsėjau nuo chemoterapijų ?. Pabuvus šiek tiek namie teko važiuoti vėl į Santariškes kitam chemijos kursui, kurie nebuvo malonesni negu prieš tai buvę. Atlikus KT plaučiuose rado kažkokio skysčio, todėl buvo atlikta mediastinoskopija pašalinti ir paimti tarpuplaučio limfmazgiai tyrimam, tačiau čia nieko nerado. Vėl grįžau į Santariškes leistis chemijų, kurių visai nepasiilgau ?.Laukiau nesulaukiau kada bus atlikta kojos operacija ir bus pašalintas auglys ir įdėtas endoprotezas. Po kankinančios vasaros su chemijom atėjo spalio mėn ir lauktoji operacija po kurios paaiškėjo, kad auglio nekrozė 99% iš daktarų reakcijos supratau, kad tai labai gerai Dar 2 mėnesiai chemijų per kurias buvo visko ir kraujo užkrėtimų, perpylimų, karščiavimų ir baigta. Mėnesį pailsėjus nuo ligoninių teko važiuoti pas gyd. Kurtinaitį, kad paimtų biopsiją iš kitos kojos, nes buvo pastebėti ir ten pakitimai, tačiau nieko blogo ten nerado. Butu buvę viskas puiku, jei ne dešinės kojos lūžis po kurio 5mėn teko vaikščioti su ramentais, tad ir dabar dar pasiremiu vienu, bet tikiuosi greit ir jo nebereiks.Vasara pasiilsėsiu, o nuo rudenio bandysiu kibt į mokslus.

Tik paties savęs nuteikimas gali padėt įveikt ligą.
Sveikatos sergantiems ir stiprybės jų artimiesiems.