Jeigu prieš keletą metų kas nors būtų išpranašavęs mano ligą,būčiau nepatikėjusi. Taigi esu kilusi iš nuostabaus miestelio Švėkšnos (Šilutės rajonas). Ten prabėgo nerūpestinga vaikystė,maištinga paauglystė, ten pat gavau brandos atestatą. Toliau nusprendžiau studijuoti mediciną ir tapti bendrosios praktikos slaugytoja. Įgijusi BPS diplomą įsidarbinau Klaipėdos Apskrities ligoninėje, ortopedijos traumatologijos skyriuje. Sekėsi neblogai,tačiau didelis darbo krūvis ir gyvenimas nuo algos iki algos netenkino manęs. Taigi, kaip ir daugelis lietuvaičių, susigundžiau išbandyti laime kitoje šalyje. Ilgai teko paplušėti kol radau darbą pagal specialybę užsienyje, pagaliau pasisekė. Tuomet baimės pilna širdimi vykau į Airiją. Nežinojau kaip ten man seksis, bet optimistiškas nusiteikimas drąsino ir skatino išbandyti save. Pirmos dienos buvo sunkios,bet po truputį adaptavausi ir jau nebuvo minties apie grįžimą į Lietuvą. Smaragdinė žaluma, žmonių draugiškumas užbūrė mane, o dar gavau galimybę išvykti į Ameriką darbo reikalais. Net sapne nebūčiau susapnavus,kad vyksiu į JAV porai mėnesių. Viskas sekėsi tiesiog puikiai iki tos nelemtos nakties. Tą vakarą atsiguliau panašiu laiku kaip ir visada. Po vidurnakčio pabudau nuo begalinio dešines kojos skausmo. Tą naktį daugiau neužmigau, skausmas buvo toks stiprus, kad net vaistai nuo skausmo nepadėjo. Išaušo rytas skausmas nesiliovė, teko vykti į Bostono Falmanto ligoninę. Priėmime mane apžiūrėjo traumatologas, padarė rentgeną ir kitus tyrimus, negalėjo nustatyti skausmo kilmės bei priežasties, kodėl man taip skauda. Paguldė į ligoninę, antroje dienos pusėje padarė BMR tyrimą ir jokių rezultatų. Ligoninėje praleidau keletą dienų, vartojant stiprius nuskausminamuosius vaistus, skausmas palaipsniui mažėjo. Išleido iš ligoninės be tikslios diagnozės, bet tada per daug nepergyvenau, atrodė laikinas negalavimas ir tiek. Po poros dienų sulaukiau skambučio iš ligoninės, kad turiu sugrįžti atgal, daktaras norėjo dar kartą pakartoti tyrimus,sakydamas, kad jie nepadarė visko nustatant diagnozę. Nuvykau į ligoninę pakartojo tyrimus, sulaukiau išvadų. Radiologas pasakė, kad mano dubenyje yra pažeistas nervas ir tokie pažeidimai būna pas žmonės, kurie yra gavę radiacijos ir nukreipė pas neurologą. Truputi išsigandau, negalėjau suvokti iš kur ta radiacija, labai keistai skambėjo, bet daktarais buvau linkusi tikėti. Buvo likusios paskutinės dienos iki grįžimo į Dubliną, susirinkau visus tyrimų atsakymus ir išvykau. Dublinę kreipiausi į šeimos gydytoją. Ji kažkaip skeptiškai išklausė mano istoriją, bet galiausiai pasiuntė pas neurologą į Vincento ligoninę. Dėl pacientų gausos prabėgo pora mėnesių kol patekau pas neurologą. Per tą laikotarpį jokių kojos skausmų nebuvo ir jaučiausi puikiai. Tenykštis gydytojas rimtai atsižvelgė į mano pasakojimą, todėl dar kartą pakartojo visus tyrimus ir dar papildomų tyrimų paskyrė. Liepė po penkių mėnesių sugrįžti ir per tą laiką pasidaryti visus jo paskirtus tyrimus. Visus gydytojo nurodymus įvykdžiau, kojų neskaudėjo per visą šitą laiką, tik likus kelioms dienoms iki apsilankymo pas neurologą vėl pabudau naktį nuo stipraus kojos skausmo. Nieko nelaukdama nuvykau į Vincento ligoninės priėmimo skyrių. Davė nuo skausmo vaistų ir paleido sakydami, kad jau tyrimai atlikti ir neurologas, pas kurį greitai eisiu paaiškins kas man yra. Su nekantrumu laukiau apsilankymo pas neurologą, realiai suvokiau, kad kažkas negerai. Galiausiai vėl buvau neurologo kabinete ir laukiau atsakymo į savo nuogąstavimus, gydytojas pasakė, kad visi tyrimai geri ir kad aš visiškai sveika. Džiaugiausi ir tuo pačiu kilo klausimas iš kur tas skausmas. Gydytojas patikino, kad čia tikrai ne iš neurologinės pusės ir nežinantis kas man darosi, bet dėl visa ko išrašė tromodolio, diclako ir diazepamo jei vėl skaudėtų. Turėjau receptus rankose ir jokių atsakymų. Bėgo laikas ir rodos viskas buvo gerai, kol vėl vieną naktį pabudau nuo stipraus skausmo. Skausmas pradėjo dažnėti, iš pradžių kartą per mėnesį, vėliau kas dvi savaites, po to kas savaite. Vaikščiodavau pas gydytojus ir jokios tikslios diagnozės, tik pastovus nuskausminamųjų vartojimas. Taip kankinausi metus laiko, kol galiausiai nebegalėjau numalšinti skausmo. Nutirpo koja, tarpvietė, negalėjau šlapintis, tuštinti ir dar ranką pradėjo skaudėti. Gydytojai negalėjo šių simptomų paaiškinti. Galiausiai nutirpo visą dešinė pusė, ant užpakalinės dalies ties išange atsirado balta dėmė lyg nuo didelio spaudimo. Buvau tikrame akligatvyje.
Begaliniai skausmai ir bemiegės naktys išsekino mane, o dar reikėjo dirbti. Jaučiau, kad viskas slysta iš rankų. Kasdien darėsi sunkiau ir sunkiau. Kritau į neviltį. Vienį draugai rekomendavo kreiptis į lenkų privačią kliniką, kiti į VHI įžymią Dublino kliniką. Nieko neturėjau prarasti, taigi tą pačią dieną kreipiausi į abi klinikas, tačiau diagnozės buvo skirtingos. Negalėjau patikėti dvi skirtingos diagnozės, kaip taip gali būti. Lenkų klinikoje pasakė, kad man gali būti stuburo išvarža, kuri spaudžia nervą, todėl man skauda ir nutirpo koja, todėl yra apsunkintas tuštinimasis ir šlapinimasis, pasiuntė pas neurologą. VHI klinikoje pasakė, kad dėl vidurių užkietėjimo turiu didelį spaudimą ant stuburo, todėl skauda ir viskas nutirpo,paskyrė laisvinančių ir pasiuntė pas chirurgą konsultacijai dėl atsiradusio hemorojaus. Pas neurologą pavyko patekti greitai, nereikėjo laukti ilgai. Laimei patekau pas tą patį neurologą, kai lankiausi pirmus kartus prieš du metus. Gydytojas atsiminė mane, apžiūrėjo, išklausė visus nusiskundimus ir pasakė, kad man išvaržos nėra ir tyrimus kartoti beprasmis reikalas. Tai iš kur šie skausmai? Daktaro atsakymas buvo, tikriausiai dėl antsvorio spaudžia kažkur tau nervą, paskyrė nuolat vartoti gabapentiną palaipsniui didinant dozę ir fizioterapiją. Norėjau tikėti, bet kažkas viduje kuždėjo, kad kažkas negerai. Užsiregistravau fizioterapijai ir pati grįžau į Lietuvą savaitei atostogų. Lietuvoje susitikau su buvusiomis kolegėmis ir pasiguodžiau dėl sveikatos. Jos patarė kreiptis į Lietuvos gydytojus, todėl aš tai ir padariau. Viena iš draugių tą pačia suorganizavo vizitą pas neurologą sekančiais dienai. Nuvykau pas gydytoją, nusiskundimai jam atrodė įtartini, skubos tvarka paskyrė BMR. Po šio tyrimo gavau atsakymą, stubure – auglys. Tuomet galvojau, dar gražiau, ar tie daktarai visi atsitrenkė į pušį: neįtikėtina, net juokas ėmė, kiek šalių, tiek daktarų ir skirtingos diagnozės. Nežinojau ką daryti ir kuo tikėti. Po ilgų svarstymų daktarai įkalbėjo atlikti KT tyrimą. Tyrimas patvirtino tą patį, auglys stubure ir ne tik stubure, bet jų esama ir visame kūne ir plius čia onkologinis reikalas. Daktaras patikino, kad reikia skubiai operuoti. Galvojau negali būti, kad tai klaida, dar prieš dvi savaites vieni norėjo hemorojų gydyti, o dabar vėžys. Akimirka sustingau, daktaras ragino skubiai operuotis, aš nesutikau, sakiau dar važiuoju į Airiją, atidirbsiu keturias savaites, po to grįšiu ir tuomet operuosius. Tada daktaras pridūrė, kad kaip medikė visai rimtai nežiūriu į savo situaciją. Negalėjau blaiviai mąstyti. Jaučiau, kad tuoj sprogsiu ir išbėgau iš ligoninės. Per tas kelias savaites nusiraminau ir tvirtai tikėjau, kad čia nepiktybinis auglys. Atsisveikinau su visais draugais ir bendradarbiais. Tuomet palikau Airija ir grįžau į Lietuvą tyrimams ir operacijai. Atlikto dar papildomus tyrimus išoperavo ir išsiuntė biopsiją į Vilnių. Po mėnesio sulaukiau atsakymo: Evingo sarkoma. Taip pakliuvau į Santariškes chemoterapiniam gydymui. Jau beveik metai kas mėnesį atvažiuoju chemoterapiniam gydymui. Labai dažnai pagalvoju kas būtų buvę, jei nebūčiau kreipusis į Lietuvos medikus.