Sveiki, aš esu Aida (29m.) Dirbu vaikų darželyje auklėtoja. Gimiau ir augau pačiame gražiausiame, šiauriniame Lietuvos kampelyje, Biržuose. Po to studijų vėjai atpūtė į Vilnių. Viskas tekėjo įprasta vaga. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, dalyvavau įvairiose jaunimo veiklose. Ypač daug manęs būdavo ten, kur buvo muzika, teatras. Be galo mylėjau vaikus, todėl vasaras leisdavau savanoriaudama vaikų ir jaunimo stovyklose. Ne veltui ir pedagogikos studijas pasirinkau. Gimus sūneliui, atsirado dar idomesnės veiklos. Nebuvau iš tų mamų, kurios trinasi aplink puodus ir serga pogimdybinėm depresijom. Kartu, su dar nei metukų neturinčiu sūneliu traukiniais ir toliau sau traukdavom i stovyklas. Laimei, vyras lygiai taip pat mėgo aktyvią veiklą, dėl to jokių keblumų nekildavo…Tik…vieną dieną koją pakišo vėžys…
2003 metais pirma karta apsilankiau Vilniaus onkologiniame institute. Neramino ant krūties negyjanti žaizdelė. Šeimos gydytoja dar paguodė, kad nebūtinai besikreipiantiems pas onkologus, diagnozuojamas vėžys. Kai po biopsijos atsakymo gydytoja paaiškino, jog rado pakitusių ląstelių, padėties rimtumo dar nesuvokiau. Šiek tiek išsigandau, kad reikės operuotis, nes tai buvo pirma mano gyvenime operacija. Po operacijos diagnozavo Pedžeto ligą ir skyrė spindulię terapiją. Praėjo vos kelios savaitės, žaizdos užgijo ir aš buvau sveika, kaip ridikas. Nepraėjus nei pusmečiui, sunegalavo sūnelis. Netrukus jam buvo diagnozuotas smegenų vėžys. Sunku nupasakoti būseną, ką tada jaučiau. Kadangi reikėjo rūpintis sūnum, apie savo ligą pamiršau greitai. Tačiau, netrukus ji ir vėl priminė apie save. Antra operacija…chemoterapija ( doksorubicinu ir cyklofosfamidu)…spindulinė terapija. Baisiausiai jausdavausi po chemoterapijų, kai negalėdavau netik sūneliu pasirūpinti, bet ir savimi. Tačiau, ne kas kitas, o sūnus labiausiai suteikdavo stiprybės. Jo begalinis optimizmas, vaikiškas naivumas ir begalinė meilė, neleido pasiduoti. Be galo stebino jo gyvibingumas. Aš, grįžusi po chemoterapijos kurso gulėdavau paslika, o jis su tečiu grįžęs iš Kauno klinikų taip pat po chemotrapijos, šokinėdavo aplink mane ir nešdavo į lovą vandenuko atsigerti. Dėja, liga buvo stipresnė.( kam įdomu,daugiau apie sūnaus kelią galite paskaityti čia: http://www.rugute.lt/atminkime-juos/pijus-3.html )
Po varginančio gydymo liga manęs taip pat ramybėje nepaliko. Praėjus kuriam laikui vėl teko draugauti su gydytojais. Buvo atlikta trečioji krūtų operacija ir skirtas gydymas Herceptinu. Po paskutinio gydymo liga buvo atsitraukusi dvejiems metams. Su vyru ir gydytojais netgi svarstėme apie galimybę susilaukti antro vaikučio. Tačiau praėjusių metų, gruodžio 30d., gavau Naujametinę dovanėlę – liga sugrįžo. Po Antakalnio klinikose atliktos biopsijos, buvo nustatyta 3 stadija kiaušidžių vėžio. Niekaip negalėjau atsakyti į klausimą, kodėl taip anksti aptikta ir sėkmingai gydyta liga vis sugrįždavo. Santariškių klinikose buvo paskirta genetiko konsultacija. Po atliktų tyrimų, paaiškėjo, kad esu Li – fraumeni sindromo nešiotoja, kas ir lėmė vis atsikartojančią ligą. Žinant, kad tai gali buti paveldima, tyrimas buvo atliktas ir mamai, bet atsakymas buvo neigiamas, o dėl sūnelio ligos priežasties, manau abejonių nekyla, greičiausiai ir jis turėjo ta patį mutavusį geną kaip ir aš.
Taigi, nors ir priežastys tapo aiškios, situacija nepasikeitė. Reikėjo kaupti jėgas tolimesnei kovai. Buvo aišku, kad vien operacijos neužteks. Šiuo metu esu jau po trečiojo chemoterapijos kurso. ( paklitakseliu ir carboplatina) Jaučiuos palygint neblogai. Stipresniu šalutinių reiškinių nejaučiu. O tokie kaip pykinimas, silpnumas, plaukų slinkimas, sąnarių gėlimas, jau įprasti. Na nereikia juk norėti, kad nieko nesijaustų, ne vitaminus juk gaunu.Gaila tik laiko, kol atsigaunu, nes veikti tikrai turiu ką. Kai jau geriau jaučiuos, sėdu ant dviračio ir minu į darželį pas savo vaikučius. Po darbelio, kartą į savaitę, traukiu į folkloro ansamblio repeticijas. Mokausi groti kanklėmis.Gaila, kad kai kurių koncertų ir kelionių šią vasarą teks atsisakyti. Vaikai, muzika ir miškas – juos aš vadinu didžiausiais savo gydytojais.
Kitą savaitę laukiu kontrolinių tyrimų. Po operacijos ir dviejų kursų chemoterapijos, vežio žymenys smarkiai sumažėjo, todėl tikiuos, kad taip ir toliau, sėkmingai laužysim žnyples žnypliuotajam “draugui”.
