Aš, mano mažoji sesutė ir mama visada buvom trys geriausios draugės – trys muškietininkės. “Vienas už visus ir visi už vieną!” Deja, kovoje su negandom iš trijų muškietininkių likau tik aš viena.

O prasidėjo viskas prieš šešis metus. Rodos viskas tekėjo sava vaga, tik kasdien mama vis skųsdavosi, kad skauda nugara ir neturi jėgų. Po vizito pas gydytojus išaiškėjo ir diagnozė. Krūties vėžys, metastazavęs visame kūne, IV stadija. Gydytoju prognozės nežadėjo nieko gero. Buvo paskirta alinanti chemoterapija, kuri šiek tiek turėjo prailginti mamos gyvenimą. Po pusmečio su sese likome našlaitės... Sunku žodžiais apsakyti visas emocijas. Likom lyg paukščiukai, išmesti iš lizdo. Tada buvau dvyliktokė ir mamos laidotuvių dieną sužinojau, kad įstojau i Kauno medicinos universitetą. Mama norėjo, kad būčiau farmacininkė. Deja, šia žinia pradžiuginti jos jau nebespėjau. Sesei dar liko trys metai baigti mokyklą. Po baisios netekties turėjome išsiskirti – išvažiavau į Kauną studijuoti. Visą tą laiką, kol mama sirgo, su mumis kartu buvo ir kaimynė, kuri neliko abejinga nelaimei. Mama jos paprašė, kad globotų sesę. Žinojo, kad „atiduoda“ vaikus į geras rankas.

Laikas gydo žaizdas. Rodos susigyvenome su naująja šeima, aš tęsiau studijas, sesė pamažu ruošėsi egzaminams, kai vieną dieną sužinojom, kad klastinga ir negailestinga liga kėsinasi į mano sesutę. Vienitelį mylimiausią ir artimiausią žmogų pasaulyje. Be jos daugiau nieko neturiu. Deja, likimas kartais būna itin žiaurus. Po trijų kančios mėnesių netekau sesers. Gydytojai nebuvo pajėgūs pasipriešinti vėžiui. O po antros skaudžios netekties aš turėjau ir vėl žengti į priekį. Neleidau, kad mane kaustytų liūdesys, priešingai, jaučiausi taip, lyg būčiau gavus dar daugiau jėgų kabintis į gyvenimą. Be abejo, buvo akimirkų, kai jaučiausi be galo vieniša, bet juk neduota daugiau, nei gali pakelti. Tad nusišypsodavau sau ir toliau gyvenau.

O kur tėvas? Tėvas buvo. Viena iš tipinių situacijų: kaime nėra darbo, skyrybos ir galų gale prasigėrė.

Buvo praėję metai, kai sulaukiau skambučio, kad tėvas mirė. Jo laidotuvių dieną gavau dar vieną „dovanėlę“ - sužinojau, kad pati esu viena iš onkologinių pacientų.

Vieną vakarą rengdamasi užčiuopiau krūtyje sukietėjimą. Iškart susirūpinau ir kitą dieną nuėjau pasidaryti echoskopiją. Sunerimusi gydytoja kuo greičiau liepė operuoti auglį. Be abejo, paklausiau jos patarimo. Histologinis atsakymas – piktybinė fibrozinė histiocitoma. Diagnozė manęs neišgąsdino, o dar labiau sustiprino. Nepasiduosiu iki paskutinės minutės.

Jau tris metus gyvenu su vėžiu. Liga vis atsinaujindavo. Patyriau 8 operacijas, spindulinį gydymą or chemoterapiją, kuria psichologiškai ištverti buvo sunkiausia. Tą pačią dieną sužinojau, kad gausiu chemiją – tą pačią dieną ir atsiguliau į ligoninę. Praverkiau visą dieną: rodėsi, kad baigėsi mano gyvenimas, tarsi būčiau numirusi. Maniau, kad dabar teks atsisveikinti su išoriniu pasauliu ir tai buvo labai skaudu. Už kelių savaičių turėjau pasiimti diplomą ir atšokti išleistuves. Deja... Viską reikėjo atidėti. Palūžau tik vienai dienai. Neleidžiu sau, kad blogos mintys karaliautų mano galvoje iki dabar. Tik optimizmas, tikėjimas ir viltis padeda žengti pirmyn. Priėmiau situaciją kaip neišvengiamą ir tiesiog kantriai laukiau gydymo pabaigos.

Smagiausia, kad patirtos kančios nenuėjo niekais. Jau pusmetį gyvenu normalų gyvenimą. Baigiau mokslus ir einu į darbą. Laisvalaikį leidžiu su draugais ir džiaugiuosi kiekviena diena. Liga davė daug neįkainojamos patirties, kuria noriu pasidalinti ir su kitais. „Viskas bus gerai.“ Net beviltiškiausiu momentu girdima frazė, kurią girdėjau ligoninėse kasdien. Atrodo nuvalkiotas sakinys, bet išties, tik tikėjimas geru, padeda atlaikyti didžiausius sunkumus. Vėžys – dar ne nuosprendis, o požiūris svarbiau, nei faktai.

Stiprybės visiems!
Roberta