Diagnozė: neuroendokrininė smulkialastelinė kiaušidžių karcinoma- tai yra itin retos formos piktybinis kiaušidžių navikas.

Aš esu Inga Šinkūnaitė (28 m.), su šia liga „draugaujanti“ daugiau nei metus. Viskas prasidejo nuo dilgčiojimo kairiąjame šone. Nuo 2008 metų gegužės tryliktosios vakaro. Tada radikaliai pasikeitė visas mano gyvenimas.

Tą nelemtą gegužės vakarą mane išvežė greitosios automobiliu į Greitosios Pagalbos ligoninę. Pamenu, galvojau tada, kad tai tik uždegimas ir tik perdėto mamos rūpesčio dėka atsidūriau greitosios automobilyje. „Sušvirkš vaistus ir daugiau nei po valandos vėl ilsėsiuosi namuose, savo lovoje“ – taip raminau save.

„Operuosim“ – kategorišku balsu pasakė budinti gydytoja. Tai buvo pirmasis nerimo signalas, pasiekęs mano samonę, tačiau optimizmas, kaip visada, buvo stipresnis: „na pamanykit, operuos, išpjaus kokią cistą ir tiek...“

Kitos dienos rytą, padarius visus tyrimus, buvau išoperuota. Operacijos metu buvo pašalinta gimda ir kiaušidės. Taip per keletą valandų netekau visų savo moteriškų organų bei praradau viltį ir svajonę kada nors susilaukti taip trokštamo kūdikio.

Diagnozė – vėžys. Gydymas – chemoterapija. Ligos pavadinimas ir gydymo būdai dabar atrodo savaime suprantami ir aiškūs. Tačiau tuo metu vienintelė mintis sukosi galvoje: „negali būti, tik ne man“. Nepatikėsite, bet niekada neiškilo klausimas kodėl ir už ką?

Aš teigiamas žmogus, niekada nieko nekaltinau, nepykau nei ant Dievo nei ant pačio gyvenimo. Neturiu laiko pykti, niekas neturi. Tiesiog kiti leidžia sau šią „prabangą“, aš – ne. Dabar visą dėmesį skiriu gydymui, kuris neįmanomas be pozityvaus nusiteikimo. Negatyvui mano gyvenime vietos jau seniai nebelikę.

Nemeluosiu, būna ir labai sunku. Nežinau kaip žodžiais perteikti tą būseną, kaip aš jaučiuosi po chemoterapijos. Nekalbu apie psichologinį diskomfortą – ką moteriai reiškia netekti vešlių plaukų ar kaip atrodo chemijos nualinta oda. Nesureikšminu to. Kalbu apie fizinį kūno išsekimą, apie nenusakomą silpnumą, kai pakelti arbatos puodelį prie lūpų tampa gyvenimo iššūkiu. Tada būna ašarų, būna šiek tiek skausmo ir truputį nevilties. Manau, kad tik stiprus žmogus nebijo pasirodyti silpnas. Kaip sakė vienas visų gerbiamas žmogus: „stiprus ne tas kuris muša, o tas kuris atlaiko“. Iš tiesų, esame stiprūs tiek, kiek nebijome pasirodyti žmogiškai silpni.

Po pusės metų gydymo chemoterapija, atlikus KT ( kompiuterinės tomografijos) tyrimą, buvo aptiktos metastazės kepenyse. Negalėjau tuo patikėti, netgi po antrosios operacijos netikėjau, kad kažkokie neigiami pokyčiai vyksta mano organizme. Ir dabar netikiu. Vadinkite tai kaip norite: nusiteikimu, pozityvaus mąstymo tikėjimo galia ar kvailu užsispyrimu, bet dar šį birželio mėnesį, giliai širdy tikiu, kad jau būsiu sveika ir atgavusi jėgas po agresyvios chemoterapijos kurso. Sakau tai drąsiai, kadangi labai tikiu vieno anglų mastytojo pasakytais žodžiais: „nėra nepagydomų ligų, yra nepagydomi žmonės“. Negalima pasiduoti ligai, negalima pasiduoti nieko neišmanančių žmonių nuostatoms. Mielieji, vėžys - ne nuosprendis, ne pabaiga. Tai pradžia suvokimo, kad gyvenimas tęsiasi netgi kai labai skauda, kad po audros nušvinta saulė, o po žiemos pakvimpa pavasariu.

Rašydama vis masčiau, iš kur manyje tiek jėgų, potencijos, tiek vidinės stiprybės. Iš kur ta drąsa ir noras garsiai kalbėti apie savo ligą, eiti į visuomenę, demonstruoti savo pliką galvą. Kam gali būti įdomi 28 metų moteris, kuri negali susilaukti vaikų. Tokių sergančių kaip aš daug. Daug vyrų, moterų, vaikų, kurie taip pat kovoja – kantriai, atkakliai, be jokių išlygų. Mane labiausiai stebina statistika, kad tiek daug žmonių vis dar bijo garsiai kalbėti apie savo ligą. Bijo, gėdinasi, slepia. Nesuprantu?! Gal bijo išvysti gailestį artimųjų ir aplinkinių akyse? Sutinku, gailestis labai blogai. Tai daug labiau gniuždo nei chemoterapijos seansas. Tačiau paramos, priešingai, nei gailesčio, niekada nebus per daug. Būkime atviri ir lojalūs aplinkiniams, kaip kad norime, kad ir jie tokie mums būtų. Kalbėkime, pasakokime, dalinkimės patirtimi – tai labai svarbu ir veiksminga.

Kokią patirtį aš galėčiau perduoti Jums: sergantiems, sveikstantiems, visai pasveikusiems ar jų artimiesiems. Manau, kad jei perskaičiusi šią istoriją bent viena moteris dar šią savaitę užsirašys pasitikrinti pas ginekologą ar bent vienas vyras profilaktiškai pasiryš atlikti bendrus sveikatos tyrimus, tai aš jau būsiu padariusi, daug daugiau nei maniau sugebėsianti. Žinau, kad mano pozityvus nusiteikimas ir stipri valia ir šįkart manęs nenuvylė, tikiuosi nenuvils ir Jūsų.

Stiprybės, Jums, brangieji