Nutiko taip, kad 2007 m. rudenį teko atsisveikinti su darbu. Ta proga nusprendžiau labai neskubėti ir šiek tiek pailsėti, tuo labiau, kad darbo birža mokėjo pakenčiamai ir šiaip su pinigais vargo nebuvo. Taigi, ramiausiai sau ilsėjausi, planavau pradėti lankyti netoli namų esantį sporto klubą, tik kažko vienas užpakalis vaikštant pradėdavo paskaudėti. Sporto klubą atidėjau trumpam, nes netikėtai pasitaikė proga tiesiog nepadoriai pigiai pakeliauti – teko aplankyti saulėtąjį Egiptą gruodžio viduryje. Atostogų metu šiek tiek neramino tas skaudantis užpakalis/ koja, bet įspūdžiai atpirko visus nepatogumus. Ypač didelį įspūdį paliko nardymas tarp koralų ir spalvotų žuvelių. Grįžus į tamsią ir niūrią Lietuvą teko atsisakyti minties apie sporto klubą dėl vis įkyriau pasireiškiančių skausmų. Pradžioje ignoravau juos, maniau, kad šiaip kokia smulkmena ir toliau nekreipdama dėmesio į juos tęsiau savo pasivaikščiojimus su savo šuneliu.

Bedarbystę teko netikėtai ir labai maloniai nutraukti – praėjau dviejų etapų labai rimtus pokalbius ir gavau nuostabų darbą didelėje kompanijoje, kur manęs laukė nuostabus kolektyvas. Supratusi, kad skausmas manęs jau tikrai nepaliks savaime, pagaliau prisiverčiau nuvykti pas gydytoją. Vietinėje poliklinikoje apsilankiau pas šmaikštuolį chirurgą smagia pavarde Ruginis. Buvo padaryta rentgeno nuotrauka, kraujo tytimai, bet nieko rimto jie neparodė. Gavau receptą su standartiniais priešuždegiminiais vaistais ir papildais sąnariams. Vaistai padėjo nebent tuo, kad sumažino ilgainiui stiprėjantį skausmą. Kai paaiškėjo, kad nepadeda net 2 rūšių priešuždegiminiai vaistai, paskyrė man procedūras – šildymus ir purvo vonias (pastarosiomis taip ir neteko pasinaudoti). Atlikus beveik visas šildymo procedūras įtartinai pastiprėjo skausmai ir kairėje pusėje virš sėdmens pradėjo ryškėti ir kilti nemažas kietas guzas. Tada su palaiminimu gavau siuntimą į ligoninės ambulatoriją pas reumatologę. Ne paslaptis, kad pas gerus specialistus patekti galima tik po gero mėnesio laukimo. Deja, aš to numatyto laiko nebeiškenčiau – nekalbu apie stiprėjantį skausmą, kuris vis labiau trukdė vaikščioti, net negalvojant apie bėgimą. Mane labiausiai išgąsdino tai, kad kairės pėdos pirštai ir dalis pado pradėjo nutirpinėti – aš jų jau beveik nebejaučiau.

Kai reumatologės paskirti tikslesni kraujo tyrimai parodė, kad kažkas tikrai negero vyksta, be to, guzas kairėje tik padidėjo, buvo iš karto nuspręsta paguldyti mane į ligoninę ir padaryti BMR tyrimą. Taip naujajame darbe praleidusi 3 smagius mėnesius ir sėkmingai praėjusi bandomąjį laikotarpį atsidūriau ligoninėje. Tada dar tikėjau, kad ten būsiu maksimum 2 savaites. Ir kaip aš klydau. Ligoninėje atsidūriau pirmą kartą po daugiau nei 20 m. tarpo (prieš tai esu buvusi tik būdama visai pipiras). Pradžioje tai buvo visai įdomi ir nauja patirtis. Smagiausia dalis buvo, kai prasidėjo spėlionės, nuo ko pas mane tas guzas. Kaip ir buvo galima tikėtis, didžiausią įtarimą visiems kėlė mano tatuiruotė tiesiai virš užpakalio. Deja visiems spėliotojams teko nusivilti, nes ji buvo daryta prieš daugiau nei 4 metus. Pagaliau po 2 sav. buvimo ligoninėje buvo padarytas BMR, po kurio mano gydytoja atskubėja pas mane ir pasakė, kad ten pas mane kažkas neįprasto ir jai nematyto. Tai buvo pirmas nerimo ženklas. Kitą dieną pas mane turėjo apsilankyti specialistas, kurio specializaciją visi nuo manęs slėpė. Jam pasirodžius, supratau kodėl. Pas mane apsilankė onkologas. Buvo išvardinti įvairūs galimi variantai ir gydymo būdai. Taip pat sužinojau, kad teks atlikti biopsiją. Tai buvo pirmas šokas, po kurio tiek aš, tiek aplinkiniai guodė, kad tikrai nebus blogiausias variantas ir, kad greitai viskas baigsis. Biopsijos dieną atsimenu su didžiuliu siaubu, nes tai nebuvo mažas pjūvis – pjauta apie 10 cm, teko tik vietinė narkozė po oda aplink pjaunamą vietą, o pats darinys liko „neužmarintas“. Oi kaip aš šaukiau, kai mane ten pjaustė ir siuvo... Po biopsijos teko ligoninėje praleisti dar 2 sav., kol organizmas atsigaus po šoko ir didelio kiekio netekto kraujo.

Tada ir prasidėjo visi tikrieji smagumai. Apie grįžimą į darbą negalėjo būti nė kalbos – buvau nusilpusi, vos vaikščiojau, darinys ant nugaros didėjo, o skausmas intensyviai stiprėjo. Pagaliau sulaukus biopsijos atsakymo teko skubos tvarka vykti į Vilnių (gyvenu Klaipėdoje), į daugumai gerai žinomas Santariškes, 9 aukštą. Su J. Korsaku teko susipažinti pirmo apsilankymo ten metu, tai jau buvo liepos mėnuo. Būtent jis ir pasakė galutinę mano diagnozę – osteoklastoma, nepiktybinis kaulų auglys. Pačioje pradžioje dar naiviai tikėjausi, kad gal viskas susitvarkys greitai, nes po poros mėnesių buvo suplanuota kelionė į Kroatiją, du ilgai laukti koncertai... Į Vilnių teko pavažinėti pirmyn atgal ne kartą – tyrimai, konsiliumai, angeografija (ar angeograma?). Turint omeny visas aplinkybes, tai buvo gana sudėtinga ir mažų mažiausiai nemalonu. Aš jau nebegalėjau pati vaikščioti, reikėjo ramentų, nes visą kairę koją skaudėjo, ypač pėdą, kurios jau beveik visos nebejaučiau ir negalėjau pakęsti net prisilietimų prie jos. Guzas augo vos ne dienomis, ant nugaros nebegalėjau gulėti. Ilgainiui buvo prieita prie tokios būklės, kai aš galėjau tik nuolat gulėti ant pilvo – 24/7, kaip sako anglai. Net ramus stovėjimas buvo skausmingas. Skausmas vis stiprėjo, nebepadėjo net stiprūs morfijiniai pleistrai, kurių per savaitę sunaudodavau už 100 Lt (gerai, kad visiškai kompensuojami, fiu...). Apetito nulis, jogurto indelis ir koks obuoliukas per dieną – normali paros norma. Iš visada apvalių formų buvusios merginos tapau suvargusiu žmogeliuku, nes praradau apie 20 kg. Sunkiausias laikotarpis buvo laukimas, kada gi pagaliau mane kas nors operuos. Dar liepos pradžioje buvo nuspręsta, kad tą auglį būtina išoperuoti, jau tada buvo aišku, kad operacija bus sudėtinga, nes auglys kraujingas - juk net per biopsiją netekau daug kraujo. Taip kentėdama ir laukdama bei vis įkyrėdama J. Korsakui pralaukiau visus 2 mėnesius. Pagaliau atėjo paskirtos operacijos laikas – rugsėjo 5. Pabandykite įsivaizduoti, kaip reikia lengvąja mašina nuvykti iš Klaipėdos į Vilnių nesėdint ir negulint ant nugaros? Teko pasitelkti pagalves, kaldras, užklotus, kad ant ištiestos priekinės sėdynės išeitų kažkas panašaus į tiesų „guolį“, ant kurio galima išsitiesti ir gulėti ant pilvo.

Atėjo operacijos diena, mane prižiūrintis gydytojas – jau kai kam pažįstamas traumatologas J. Kurtinaitis. Konkretus, linksmas ir nemažai rūkantis gydytojas. Prieš operaciją „paguodžiančios“ naujienos – dar kartą supažindinama su faktu, kad operacija labai sunki ir rizikinga, ateityje galiu visai nebevaldyti kairės kojos, o gal galiu ir net numirti. Bet, žinokit, man tuo metu tai visai neberūpėjo – aš norėjau kuo greičiau atsikratyti to didžiulio gumbo ir nuolatinio skausmo. Taip ir svajojau, kad nubudusi po operacijos daugiau nebejausiu skausmo pėdoje (mmm... ). Po operacijos nubudau reanimacijoje, kaip ir buvo kalbėta. Kaip sužinojau kitą dieną, operacijos metu aš vos nenumiriau – netekau begalės kraujo. Dar viena naujiena – teko nupjauti vieną iš kairės kojos nervų šaknelių, nes auglys buvo ją jau kiaurai peraugęs. Buvo bijoma, kad tikrai nebevaldysiu visos kojos. Dabar jau aišku, kad didžiausios baimės nepasitvirtino – aš nevaldau kairės pėdos, kai kurie raumenys manęs taip pat „neklauso“, bet prognozės gana teigiamos. Sunkesnė naujiena ta, kad man pašalinta pusė dubens, todėl kairysis šlaunikaulis kabo kažkur audinių apsuptyje prie nieko nepritvirtintas. Tai reiškia, kad normaliai vaikščioti kol kas dar negalėsiu – reikia laukti, kada man bus galima įdėti dubens implantą. Diždžiausias mano troškimas, kad nebeliktų skausmo, deja, neišsipildė. Dėl nupjauto nervo vis intensyviau pradėjo skaudėti tą pačią nelemtą pėdą. Neteko man iškęsti chemoterapijos kursų, bet teko iškentėti 4 mėnesius prieš ir pooperacinio laikotarpio skausmo liūne. Dėl komplikuoto gyjimo Greitosios pagalbos ligoninėje praleidau beveik 2 mėnesius, o ten nuskausminančiųjų pasirinkimas menkas. Ilgainiui jau net leidžiamas morfijus nebepadėjo. Pagaliau sulaukiau dienos, kai galėjau išvykti iš ligoninės, iš karto teko vėl keliauti į Santariškes, vėl į tą patį 9 aukštą. Ten man pagaliau parinko man padedančių vaistų kombinaciją, kuriuos tebevartoju iki šiol. Juokdamasi sakau, kad praeinu visą narkomano kelią – nuskausminamieji, morfijus, o dabar metadonas, antidepresantai. Ir visa tai skausmui malšinti. Džiaugiuosi, kad pamažu galiu mažinti vaistų dozes ir labai tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu visiškai jų atsisakyti.

Po operacijos sekė kontroliniai patikrinimai BMR. Sausį paaiškėjo, kad nedidelis likutis stubure nyksta savaime – be jokių tam skirtų vaistų. Dabar su nekantrumu laukiu paskutinio patikrinimo atsakymo, nes jei jis geras, manęs laukia, tikiuosi, paskutinis visos šios istorijos etapas – remontas. Pagaliau galės man įdėti dubens implantą ir galėsiu vėl pamažu pratintis vaikščioti abiem kojomis.

Štai po operacijos jau praėjo 8 mėnesiai, sunkiausias dienas prisimenu kaip tolimą košmarą, džiaugiuosi turinti nuostabią palaikančią šeimą, be galo man padedantį vaikiną, mane tyliai palaikantį šunelį, rūpestingus bendradarbius, su kuriais aš praleidau tik 3 mėnesius. Ypač esu dėkinga savo, jau deja buvusi, ai viršininkei, kuri mane lankė, kai tik turėjo galimybę, atnešdavo namuose gamintą maistą, kad tik aš nors šiek tiek daugiau pavalgyčiau ir greičiau atsigaučiau. Darbe manęs vis dar laukia, net bandome sugalvoti, kaip sureguliuoti viską, kad aš nors po porą valandų per dieną galėčiau dirbti namuose. Net baisu pagalvoti, kad aš jau visus metus praleidau ligoninėse ir namuose – laikas tiesiog praskriejo nepastebimai.

Visada buvo malonu girdėti iš aplinkinių, kad jiem smagu žiūrėti į mane tokią optimistiškai nusiteikusią. Kadangi visose ligoninėse gulėjau nei šiokiuose, nei tokiuose skyriuose, tai ten taip pat optimizmo kitiems pažerdavau. Klaipėdoje gulėjau reumatologiniame skyriuje, tai visos močiutės manimi labai rūpinosi. Santariškėse gulėjau chemoterapijos skyriuje du kartus, abu kartus sesutės labai skubėdavo man kateterius statyti, nors man jų nereikėjo. Greitosios pagalbos ligoninėje gulėjau traumatologijos skyriuje su įvairius lūžius ir operacijas iškentusiomis pacientėmis. Visada džiaugdavausi galėdama parodyti pavyzdį, kad visose situacijose reikia išltikti optimistu, o Santariškėse pati tokio optimizmo pasisemdavau iš aplinkinių žmonių.

Dabar nekantriai laukiu „remonto“ ir svajoju svajoju apie darbą, keliones, koncertus, ir t.t.