Senai senai, kai dar buvau jaunas ir gražus, studentavau, o laisvu laiku net studijavau, Vilniuje fizikos fakultete - fiziką. Galima sakyti, jog sekėsi neblogai, nes stipendiją kažkokiu būdų gaudavau kiekvieną semestrą. Kadangi pats esu klaipėdietis, tai gyvenau bendrabutyje... Na, tai tiek tos priešistorės.

Plaiksčiausi po pievas ir laukus sau laimingas, kol vieną pavasario dieną nesusitrenkiau dešinės kojos kelio į stalo kampą. Kadangi smūgis buvo kaip ir nesilpnas (žinot kaip ten su tuo energingu jaunimu būna... ) tai ir nelabai nustebau kad išaugo guzas. Kadangi tikri vyrai medicinos nenaudoja ir pas daktarus nevaikšto, tai ir likau taip plaikstytis. Tačiau artėjant vasarai sugalvojau, jog reiktų pakelti Škotijos braškių ūkį. Besiruošdamas vasariniams darbams, sugalvojau nieko pikto neįtardamas, nueiti pas daktarus, nes guzas nelabai tenorėjo gyti (vis gi jau praėjo vienas kitas mėnuo). Kreipiausi pas savo šeimos daktarę Centro poliklinikoje. Ji apžiūrėjusi sena ekspertės akimi, pasiuntė mane konsultacijai pas traumatologą. Tuo metu kaip tyčia poliklinikoje atidirbinėjo Dr. Kurtinaitis. Pakovojęs su mano koja (jis gan smulkutis, o aš pats nemažas, tai vaizdelis buvo įdomus) pasiuntė į rentgeną. Pirmą kartą sunerimau, kai iš rentgenolo kabineto liepė pakviesti traumatologą pas juos. Kai viską aptarė, Dr. Kurtinaitis pasikvietęs mane viską nors ir ne itin subtiliai, tačiau labai informatyviai išdėstė: įtariame auglį reikia paimti mėginį. Ir taip po 2 dienų jau aš parsiradau pas jį greitosios pagalbos ligoninėje paimti kaulo biopsiją (nieko ten įdomaus nepamačiau, nes užmigdė kad nespurdėčiau) ir tą pačią dieną paleido namo. Po savaitės buvo rezultatai ir gaila bet teigiami – dešinės kojos blauzdikaulio osteosarkoma. Na, laimės kelnėse mažai buvo, net nelabai ėjo susikaupti, kad išklausyti Dr. Kurtinaičio visą situacijos paaiškinimą. Tiesa, grįžęs namo, pasinėriau į google platybes, tai informacijos srautas apie gydymo būdus nuramino – vis gi baisi tik nežinomybė. Tėvai, aišku, taip ramiai visko nesuvirškino, bet jau ką padarysi, toks jau jų darbas.

Per kelias dienas Dr. Kurtinaitis susisiekė su Santariškių klinikų hematologais. Po dar kelių dienų gulėjau Santariškių klinikų 8 a., laukdamas pirmojo pasismaginimo su chemija (buvau paskirtas gydytojui Pečeliūnui). Kadangi visi tie gydymai išpuolė per sesiją, tai pasiėmiau akademines atostogas, net nebandydamas laikyti egzaminų. Vis gi ne tas galvoje buvo... (dėkui anglų dėstytojai už 8.).

Per vasaros pirmus du mėnesius gavau 6 dozes metotreksato ir dar kažko, nepamenu kad jį ten kur biesas, gal cisplatina... (doze laikau procesą: atėjau - suleido - paėjau iš proto palatoj - ir paleido namo atsigauti). Gal po 3 – 4 dozės pradėjo slinkti plaukai, tai teko nusiskusti. Kadangi buvau ilgaplaukis, kirpėja turbūt kokius 5 kartus perklausė manęs, ar tikrai skusti. O kai paleido iš kirpyklos, tai pasijutau kaip naujai gimęs, tarsi pagerėjus ryšiui su kosmosu pasipylė nauji potyriai: bobutės apeidavo ratu, niekas net neužmesdavo akies troleibuse, kad pakovot dėl vietos, o ir gatvėse saugiau pasijutau, o kai dar įstatė intraveninį (ar kažkaip ten) kateterį į ranką, ir vaikščiodavau su tinkleliu ant rankos ir styrančiom štangom (visgi vasara – šortukai, maikutė)... meluočiau, jei sakyčiau kad nesimėgavau.

Na po tų 6 dozių padarė pauzę atsigauti ir nusiuntė mane atgal į Raudonojo kryžiaus ligoninę pas prof. Purvanecką su gyd. Kurtinaičiu, kad išpjautų kaulo dalį, kuri buvo pažeista kaulų vėžio (dešinės kojos blauzdikaulio viršutinės dalies ~15 - 20 cm). Šiaip šios operacijos metu sprendėsi ar liksiu savo kojos savininku, nes jei vėžys pasiekė raiščių tvirtinimo vietas, tai būtų tekę atsisveikinti su ja, bet mano laimei viskas baigėsi sėkmingai, ir likau su koja. Tiesa, kadangi išpjovė kaulo gabalą, tai įstatė vietoj jo strypą ir aplipdė kažkokiu cementu. Viską suvyniojo į langetę ir aš jau pasiruošęs tolimesnėms pramogoms Santariškėse.
Toliau sekė dar 9 dozės iki pat Kalėdų. Per jas buvo visko: pykinimai, praktiškai po kiekvienos dozės karščiavimai, burnos išopėjimai, nė vieno plaukelio neliko ant mano kūno (tiesa to, kad nereikėjo skusti barzdos, tai dabar pasigendu), bet kai gražios seselės tave skriaudžia, tai ne taip imi į galvą. Dar vienas geras dalykas – geresnės dietos turbūt nebūna, nuo 97 kg svoris nukrito iki 74 kg (ūgis 197 cm), nepamenu, kada tiek svėriau ir vargu, ar dar kada teks sverti. Nors toks svoris visai tiktų lenktyniauti kartingais, bet ką jau padarysi, valgyti mėgstu, tai greitai atsimaitinau atgal prie normalių skaičių.

Kadangi po tų dozių visi tyrimai rodė, jog aš kaip ir sveikas, tai greitai atgavau jėgas, atsiauginau ševeliūrą ir jau po metų, tie patys Raudonojo kryžiaus daktarai, vietoj strypo su cementu, man sumontavo sąnario protezą. Pirmomis savaitėmis buvo labai baisu minti koją, nes praktiškai metus ją privalėjau saugoti ir negalėjau priminti, tačiau mėnesiukas praleistas sanatorijoje Palangoje ir jau vaikštau kaip didelis. Net sunku patikėt, kad gebėjimas vaikščioti toks malonus.

Kadangi viskas klostėsi ganėtinai puikiai, tai nusprendžiau pavasari grįžti į mokslus. Tačiau, likus savaitei iki semestro pradžios, per profilaktinį patikrinimą, buvo rasta plaučiuose metastazių židinukai. Buvo labai pikta praleisti dar vienus metus be mokslo, bet ką jau padarysi – yra kaip yra. Patvirtinimui buvo paimta biopsija (onkologinėje ligoninėje kitapus gatvės).

Paguldė mane Santariškių klinikų 9 aukšte (prižiūrėjo mane gydytojas Korsakas). Buvo suplanuotos 6 dozės (kaip vadinosi chemija nepamenu ir nenoriu atsimint), kurios nebuvo itin skanios. Praktiškai per kiekvieną pykino, ir net grįžus namo, labai negreit tegalėdavau suleisti dantis į karbonadą, nes skrandis lėtai atsigaudavo. Po 4 dozių, buvo daromas kontrolinis patikrinimas, kaip ten tos metastazės gyvuoja (plaučių kompiuterinė tomografija). Kadangi rezultatai nevisai tenkino, buvo nuspręsta iškrapštyt lauk viską, ką eina, kad padidinti vaistų efektyvumą. Vėl paguldė kitapus gatvės. Ten vėl daktaras Krasauskas prakrapštė kitą šoną, tačiau įvertinę tai, jog daugumos židinių pašalinimas per daug rizikingas lyginant su nauda, išpjovė tik vieną židinį.

Po operacijų buvo nuspręstą laikinai duoti namie gerti etopozidą (po 1 kapsulę du kartus per dieną), tačiau tolimesni rezultatai parodė, kad jis puikiai veikia, nes židinukai netik kad nedidėjo, bet kažkurie net sumažėjo. Tai taip ir gėriau jį, kol šį pavasarį (nemėgsta manęs pavasaris kažkodėl) per patikrinimą nebuvo aptikta, jog atsinaujino židinukas, kurį išpjovė per operaciją. Po to dar daryta scintigrafija (nežinau ar taip vadinas: tai tyrimas, kur prileidžia radioaktyvaus talio, ir švyti kaip Černobilio reaktorius) parodė, jog turiu židinuką ir pilve.

Dabar kaip tik sėdžiu po židinio išpjovimo iš pilvo ir rašau šitą istoriją, nes per karšta kad mokytis. Artimiausiomis dienomis reikės susiskambinti su daktaru Krasausku ir susitarti dėl pasikapstimo po mano šoną. Taip sakant - show must go on!